Savo skaudžią istoriją apie valgymo sutrikimus ir tai, prie ko jie gali privesti, šiandien mums sutiko papasakoti Ieva. Jai svarstykles internete nėra tik paprastas mechaninis prietaisas. Ieva sako, kad turbūt visą gyvenimą ji bent akies krašteliu stebės savo svorį, nes jeigu to nedarys, jausis dar nelaimingesnė. Tik taip pat ji stengsis nepaslysti ant tos pačios banano žievės.

Kodėl, Ieva, į svarstykles dabar žiūri taip jautriau?

Tikrai istorija būtų paprastesnė, jeigu nebūtų ji manęs taip sutraumavusi. Pačios savaime svarstyklės nėra blogas daiktas, jos naudingos ir daug kam praverčia. Bet man jos yra kaip simbolis to sunkaus kelio, kurį perėjau, ir kurio, ko gero, niekam daugiau ir nelinkėčiau. Aš daug metų sirgau anoreksija ir bulimija, ir mane nuo šių nelaimių išvadavo tik uošvė, kuri išmokė į gyvenimą pažvelgti kitaip.

Papasakok, kaip viskas prasidėjo.

Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais. Prisimenu, kai buvau 13 metų ir per vieną vasarą iš klasiokių, paprastų mergaičių, išaugo merginos. Tas pats nutiko ir man, tik aš tapau kažkokia kitokia negu jos. Per rugsėjo pirmąją visos atėjo spindinčios, tiesiog nuostabiai gražios, kažkokios panašios į jaunas deives. Nežinau, kodėl, bet man tas brendimas atėjo visai kitaip ir visai kitoks. Aš sau buvau panaši tiesiog į statinę su aukštakulniais. Taigi, atėjau su ta gėle, žiūrėjau, kaip klasiokės flirtuoja su taip pat išgražėjusiais vyresnių klasių vaikinais, ir pati jaučiausi lyg nustumta į nuošalį. Tai, kas dėjosi kitų gyvenime, man atrodė tik kaip horizontas. Grįžusi pasisvėriau – svarstyklės rodė 65 kilogramus, nors buvau ir esu žemaūgė. Paskui išsiklausinėjau klasiokių, kiek jos sveria, pasirodo, ne daugiau 52 kilogramų. Man irgi prireikė su savo svoriu priartėti prie jų, tik tai man būtų leidę būti tuo, kuo norėjau.

Ir ką tada darei?

Tada čiupau pirmą po ranka pasitaikiusią dietą apie lieknėjimą. Tais laikais nei svarstykles internete kas pardavinėjo, nei šiaip buvo kokių forumų, kuriuose būčiau galėjusi kažkaip su kuo nors pasitarti. Viskas tiesiog užsikrovė ant mano pečių ir man reikėjo pačiai galvoti, kaip viską ištaisyti. Tada ir prasidėjo mano nesąmonės. Kvailoje knygoje ir dar kvailesniuose žurnaluose radau kvailų patarimų apie mitybą. Ėmiau badauti, tada nekęsti savęs, tada persivalgyti, tada vemti į tualetą, tada vėl badauti. Taip tęsėsi daug metų, kol pasveikau.