Jau leidžiantis Fiumičino oro uoste jautėme, kad yra šilčiau, nebereikėjo bliuzono, kurį dėvėjau viso skrydžio metu. Kaip žinia, oro kondicionieriai būna įvairių tipų, ir šiokie tokie buvo įtaisyti ir lėktuve, tačiau tai nepadėjo nuslėpti, jog kur kas šilčiau nei gimtoje Lietuvoje. Buvome išlaipinti tiesiai į koridorių, kuriuo išlindome oro uoste. Pajutome, jog tikrai karšta, tačiau maloniai, norėjosi apsirengti tikrai vasariniais rūbais ir džiaugtis anksti prasidėjusia vasara. Buvo birželio pradžia, Lietuvoje dar tik 17 šilumos, kuria žmonės ir tai laba džiaugėsi. Čia galėjo būti 24. Tada susirinkome bagažą ir besišypsodami išžingsniavome iš oro uosto pastato. Staiga į mus tvokstelėjo neįtikėtina karščio banga, o prieš akis ėmė banguoti vaizdas – taip būna, kai oras tiesiog dega. Staiga supratome, kad oro uoste buvo vėsiau tik dėl gerai veikiančių oro kondicionierių, o lauke buvo toks karštis, prie kurio buvo labai sunku priprasti. Ir visos kelionės metu nepripratome.
Nėra gyvenimo be kondicionieriaus
Lietuvoje turbūt net ne visos įmonės sudeda kondicionierius vasarai. Daug kas net yra įsitikinę, kad tai kažkaip kenkia sveikatai, taigi, gal geriau to atsisakyti. Pavyzdžiui, Vedinimomeistrai.lt – vėdinimas, ventiliacija, oro kondicionieriai, vėdinimo sistemos, ir visa kita tiesiog po ranka. Deja, biuras, kuriame dirbu jau du metus, tokiais dalykais nepasirūpino. Žinoma, aš mėgstu karštį ir man kondicionierius ne itin reikalingas, tačiau yra žmonių, kurie tiesiog negali to pakęsti.
Visai kitaip yra Italijoje. Nerasi nė vienos įstaigos, kur nebūtų kondicionierių. Jie ir įmontuojami į patalpų sienas, ir primontuojami prie lubų, ir nedideli staliniai. Kokių jų ten tik nerasi, yra visko, ko nori. Tačiau per pačius didžiausius karščius, būna, nepadeda net ir tai. Yra mirtinai karšta ir beveik visos įstaigos pasidaro labai ilgas pietų pertraukas.
Pusės dienos trukmės pietūs
Nieko keisto darbo dieną atėjus į pliažą per patį darbymetį (lietuvišką – nuo 13 iki 17 valandos) rasti daugybę besimaudančių ir besideginančių italų. Arba pastebėti juos gurkšnojant vėsius kokteilius po figų medžiais. Juk karštis yra signalas – negalima dirbti. Todėl ir yra įteisintos tos ilgosios darbo pertraukos. Lietuviams, kurie ten bando kurtis gyvenimą ir kažkur dirbti, tai nėra lengva. Juk esame pratę iš visų jėgų atidirbinėti savo laiką iki penktos vakaro, o tada jau eiti „pagyventi sau“. Prabėga kiek tik įmanoma daugiau valandų nuo darbo iki darbo dienos. Na o Italijoje, uždarai vakarui parduotuvės, kurioje dirbi duris, grįžti, iškart krenti miegoti, ir vėl rytas, vėl į darbą. Tačiau žmonės renkasi mieliau tai, negu gyventi karštyje, kurio kartais negali įveikti net ir kondicionieriai.