Galima pagalvoti, kad diktofonai – savaime suprantamas ir būtinas daiktas, kiekvienam žurnalistui. Tačiau iš tikrųjų visi žurnalistai turi savo darbo specifiką, todėl turi ir skirtingas priemones.

Televizijos žurnalistai

Viena iš žurnalistų rūšių – televizijos žurnalistai. Juos matome geriausiai, nes juos ir rodo televizija. Taigi, tokie žurnalistai paprastai turi mikrofoną, su laidu arba nuotoliniu siųstuvu. Taip pat reikalinga ir filmavimo kamera, tačiau filmuoja dažniausiai operatorius, turintis savo įrangą. Tai atskiras dalykas. Jeigu tai oficiali žiniasklaida, kuri dažnai reikalinga ir dėl įvairių parodomųjų aktų, tuomet operatoriaus kamera bus didelė, gal net ir bus specialių priedų, tokių kaip blykstė ar reflektorius. Pvz., per renginius, į kuriuos kviesta žiniasklaida, taip pat per protestus, per visokias akcijas, siekiančias kuo didesnio viešumo, tokie žurnalistai yra labai laukiami. Tačiau kitais atvejais žurnalistai galbūt kaip tik pageidautina, kad turėtų kuo mažesnes filmavimo kameras ir visus kitus priedus. Pvz., jeigu kuriate žaismingus filmukus, kur fiksuojate naktinį sostinės gyvenimą, jau geriau turėtumėte ne didžiulį mikrofoną, o mažą diktofoną. Ne didžiausią filmavimo kamerą, o mažą kamerytę arba tiesiog išmanųjį gerai filmuojantį telefoną.

Laisvi korespondentai

Laisviems korespondentams, kuriuos pavyzdžiui samdo įvairūs dienraščiai, laikraščiai ir pan., reikalingas nedidelis žurnalisto rinkinys. Reikia būti pasiruošusiems bet kada kažką nufotografuoti, ir bet kada paimti interviu. Taigi, laisvi korespondentai turi turėti kažką, kas fotografuoja, ir taip pat kažką, kas įrašo garsą. Viską gali padaryti ir išmanusis telefonas, bet kokybė nebus itin gera. Todėl verta turėti nors ir paprasčiausią veidrodinį foto aparatą, o taip pat ir diktofoną, garso įrašymui.

Nepatyrusio korespondento kronika: ir be diktofono, ir be rašiklio

Tačiau beveik visi korespondentai, pirmą kartą pradedantys savo darbą, iš pradžių nežino, ką reikia daryti, ką reikia turėti, kaip viską daryti. Pavyzdžiui, mažesniuose miesteliuose pirmaisiais korespondentais neretai tampa moksleiviai, paaugliai. Nors jie dažnai ir patys turi ne itin platų pasaulėvaizdį bei nesusiformavusias vertybes, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai nesupranta, kaip reikia dirbti. Štai dabar profesonaliu korespondentu dirbantis Petras juokiasi, kad paauglystėje į pirmą interviu ėjo nepasiruošęs klausimų, neturėdamas diktofono, ir net nieko neužsirašinėjo. Tris valandas apie nieką prasikalbėjus, jis net sulaukė klausimo iš pašnekovo, ar Petras viską prisimins, ir kaip jam pavyks užrašyti tą tekstą, jeigu nieko neįrašinėjo ir neužsirašinėjo.