Automobilis buvo senas ir neseniai pirktas, tad buvo neaišku, koks gedimas greičiausiai ištiks. Ko reikės pirmiau, kas bus būtina anksčiau: ratų suvedimas, variklio oro filtro keitimas, ar tepalų pakeitimas. Paaiškėjo, kad būtent problemos buvo su varikliu ir jo oro filtru.
Kelionėje nėjo sureguliuoti šilumos
Simptomai, kad kažkas nelabai gerai, prasidėjo kiek anksčiau. Pirmiausiai prasidėjo tai, kad niekaip nėjo sureguliuoti šilumos. Atrodė, kad ir kiek reguliuotum, vis tiek nieko gero nesigauna. Aš esu labai lepus temperatūrai žmogus ir žinau, kad tikra kančia bet kokiam vairuotojui važiuoti su manimi. Jeigu atidarote langą – man pučia, jeigu stogo langelį – gaunasi skersvėjis ir tada jau beveik pasaulio pabaiga, jeigu viską uždarote – būna karšta, jeigu atidarote kokį nors vėjo pūtimą – ir vėl negerai. Tai šalta, tai karšta, tai nėra kuo kvėpuoti, tai dujomis smirda, tai gali perpūsti. Taip ir važiuojame per visą kelionę, kol pabaigoje suprantu, kad visiems jau turėjau įgristi iki gyvo kaulo. Tačiau šį kartą kelionė išvis buvo tiesiog nepamainoma. Atrodė, kad ta šiluma ir šaltis keitėsi kaip angliškas oras. Net jeigu atlikdavome įprastus veiksmus atidarant langą, įjungiant ar išjungiant kondicionierius, reguliuojant juos, buvo panašu, kad mašina tiesiog pati nusprendė skelbti streiką. Matėsi, kad čia tai pučia, tai šildo be perstojo, ir kad prasidėjo kažkoks chaosas. Blogiausia buvo, kai mašina nusprendė mane sušaldyti į šalčio ragą. Karštį pakęsti dar galiu, tai savotiškai maloni kančia, tačiau kai tenka drebėti – nieko blogiau negali būti. Akivaizdu, kad praeitame gyvenime tikrai buvo ne pingvinas.
Užkaitome prie Vilniaus
Taigi, pasirodo, kad šis automobilio spektaklis nebuvo atsitiktinis. Jis buvo labiau toks, kad mes turėjome žvelgti į jį kaip į simptomus vieno rimto gedimo. Pasirodo reikėjo keisti ir variklio filtrus, ir visą variklio galvą. Jau pradėjus artėti prie Vilniaus, tarp sostinės ir Trakų, ėmė labai kaitinti. Man pasidarė linksma, nes reiškė, kad pagaliau galėsiu važiuoti šilumoje, o ne drebint iš šalčio. Tačiau vėliau tas kaitinimas ėmė darytis nevaldomas, tarsi kažkas būtų atsukęs čiaupą ir vanduo jau lietųsi per vonios kraštus. Taip neturi būti. Galiausiai karštis ėmė veržtis kaip iš pragaro, ir pasimatė pirmasis juodas dūmelis iš po kapoto. Čia, prie Vilniaus riboženklio, prie žemai skraidančių angelų miesto, ir sustojome su avariniais.